Jei paklaustumėte, su kuria Europos tauta lietuviai istorijos bėgyje ieškojo daugiausia bendrumų ir giminystės, nedvejojant atsakytumėme – su italais. Ne tik lietuvių kalba panaši į lotynų kalbą, bet ir pagoniškasis lietuvių tikėjimas bei papročiai artimi senovės romėnų religijai. Abi tautos garbino beveik vienodus dievus (ugnies dievas Vulkanas, Jupiteris atitiko lietuviškąjį Griaustinį arba Perkūną) ir laikėsi panašių religinių apeigų: deginę šventąją ugnį, garbinę žalčius. Lietuviai, kaip ir pagonys romėnai turėję šventuosius miškus, kuriuose gyvenę dievai.

Lietuvių kilmė ir sostinės Vilniaus įkūrimas apipintas legendomis ir padavimais, kuriuose kaip taisyklė pabrėžiama giminystė su tolimąja Italija. XVa. lenkų istorikas J. Dlugošas neabejojo, kad lietuviai kilę iš romėnų. Tačiau, kaip jie pateko į Lietuvą, kuri nuo Romos gana toli? Jis spėjo, kad būrys kilmingų romėnų iš italų giminės, Pompėjaus šalininkų, į Lietuvą su visu turtu ir tarnais iškeliavo gelbėdamiesi nuo Cezario rūstybės. Metraštininkas teigė, kad naujosios jų tėvynės pavadinimas “Lituania” esą iškreiptas “Italia”, nes žodžio priekyje būdavo pridedama raidė l ir sakoma ”l’Italia”. Toliau aiškinama ir Vilniaus vardo kilmė. Romos italų išeivių vadas buvęs Vilius. Istorikas rašo: ”Ten pirmiausia įkūrė Vilniaus miestą, šiuo metu esantį valstybės sostine, ir pavadino vardu kunigaikščio Viliaus, kurio vadovaujami iš Italijos iškeliavo ir kaip išeiviai daug po kitas šalis prisiklaidžiojo. Tuo pačiu vardu pavadino ir upes, pro Vilnių tekančias – Viliją ir Vilnią”.

Dar prieš 1387m. priimant krikštą, savita Lietuvos kultūra formavosi Vakarų Europos, ypač Hanzos miestų gotikos ir Rusios bizantinės kultūros įtakoje, tačiau nuo XVI a. Italijos menininkų indėlis tampa ypač ženklus.

Ryšiai su Italija tapo itin stiprūs XVI a., valdant Jogailaičių dinastijai. Deja šio laikotarpio renesansinės kultūros paminklų ir ypač statinių Vilniuje beveik neišliko. Didžioji jų dalis nukentėjo XVIIa. vidurio karų su Maskva metu ir buvo perstatyti baroko ar klasicizmo laikotarpiais. Nežiūrint to, Lietuvos didžiosios kunigaikštystės sostinės kultūriniai raidai ilgiems šimtmečiams pakako renesanso epochos šviesos, o italų architektai, tapytojai ir skulptoriai atvykdavo ir ilgam čia įsikurdavo iki pat XVIIIa. pabaigos.

Į Vilnių Italijos renesansas dinastinių ryšių dėka atkeliavo iš Vengrijos. Dėka to, kad XVa. pabaigoje Jogailaičių dinastijos atstovai buvo užėmę keturių Vidurio Europos valstybių sostus Prahoje, Budoje, Krokuvoje ir Vilniuje, XVIa. pradžioje renesanso kultūra labai greitai įsitvirtino ir Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio dvare - Jogailaičių dinastijos valdovų tėvonijoje, Net tris jaunystės metus (1499-1502) praleido Žygimantas Senasis brolio Vladislovo dvare Budoje (Vengrija), kuris nuo XV a. vidurio buvo žymiausias ir ankstyviausias renesanso kultūros židinys Vidurio Europoje. Čia dirbo visa eilė gabių meistrų iš Italijos, kuriuos Žygimantas senasis puikiai pažinojo ir samdėsi. Dar prieš vedybas su Milano ir Bario kunigaikštyte Bona Sforca Žygimantas Senasis buvo puikiai įsisavinęs renesanso architektūros ir dailės estetiką ir kultūrą, bei užmezgęs asmeninius kontaktus su žymiais šio stiliaus kūrėjais. 1517 m. jo rezidencijoje Vilniuje lankėsi būsimasis Žygimantų koplyčios Vavelyje autorius Bartolomeo Berrecci.

Tiesioginė Italijos kultūros įtaka dominavo Vilniaus karališkajame dvare Bonos Sforcos ir jos sūnaus Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto laikais. Kiek tie ryšiai buvo stiprūs galime daryti labai drąsias prielaidas - viena iš Bonos Sforcos kambarinių Francesca Palladia laikui bėgant tapo žymiausio renesanso architektūros teoretiko Sebastiano Serlio žmona. Lietuvos Didžioji kunigaikštienė Bona Sforca buvo viena iškiliausių Lietuvos renesanso asmenybių, akivaizdus ir jos indėlis į Lenkijos, Lietuvos bei Italijos kultūrą, ekonomiką ir politiką. Savo valdose Lietuvoje ji vykdė žemės reformą, kurios pavyzdžiu pasinaudojo Žygimantas Augustas Valakų reformai vykdyti visoje Lietuvoje. Bona Sforca rėmė Lietuvos DK statutų rengimą. Vilniaus kultūrinis gyvenimas ypač pagyvėjo XVIa. viduryje čia apsigyvenus, namus bei žemės sklypus įsigijus žymiems to meto muzikams, architektams, skulptoriams, gydytojams bei kitiems Bonos Sforcos dvariškiams. Kai kurie jų buvo iškilios Europinio masto asmenybės. Toks buvo Veronos didikas Alessandro Pesenti, Kardinolo I Ipolito de’ Este dvaro muzikantas. Po kardinolo mirties 1521m. tapo Lietuvos didžiosios kunigaikštienės Bonos Sforcos dvariškiu. Šis garsus vargonininkas virtuozas, daug prisidėjo prie bažnytinės muzikos įtvirtinimo ir vystymo tiek Vilniuje, tiek Krokuvoje (suorganizavo dvasiškių roratistų chorus, kurie kasdien giedodavo “Rorate”. Iš čia kilo Lietuvoje vartojamas terminas rarotai). Apie 1535metus jis tapo Vilniaus kanauninku ar Vilniaus katedros kunigaikščio Vytauto altoriaus altarista. Lietuvos Metrikos knygose randame istorinių duomenų apie jo turėtus namus ir žemės sklypus Vilniuje. Bonos Sforcos dėka Lietuvoje palygint anksti, jau XVIa. pradžioje pradėta auginti visa eilė Šiaurės Rytų Europos šalims nepažįstamų daržovių, kurių pavadinimai ir šiandien rodo itališką kilmę: kopūstai (itališkai – kapucci), kalafiorai (cavolo fiore), kaliaropė (cavolo rapa), porai (pori), petražolė (petrosello), kanapės (cannapa), pomidorai (pomi d’oro) ir tt. Visų pirma Bona Sforca šiuos atsivežtus augalus, augino savo daržuose, kurių, kaip liudija istoriniai dokumentai, visą eilę turėjo ir Vilniuje, tiek pilių teritorijoje, tiek kitur.

XVIa. Vilniaus architektūrą veikė Italijos renesanso Toskaniškoji atmaina. Vienas pirmųjų italų architektų, įsikūrusių Lietuvos sostinėje buvo Giovani Cini, kilęs iš Setignano netoli Sienos, Kartu su Bernardinų Zanobi ir Pylypo da Fiesolia 1534 m. jis atstatė Vilniaus katedrą po gaisro, nuo 1540m. Cini atliko daug smulkesnių užsakymų Vilniuje, dalyvavo perstatant ir plečiant Žemutinę pilį, Vilniuje jis apsigyveno 1547 m, kur išbuvo iki 1554 m., o gal net iki mirties ir vadovavo statybininkų brigadoms. Dideli atlyginimai, kuriuos jam išmokėjo karaliaus kasa leidžia teigti, kad jis vadovavo statybos ir dekoravimo darbams Žemutinėje pilyje ir galėjo būti projekto autoriumi. Cini dirbo kartu su architektu ir skulptoriumi Bernardinus Zanobi de Gianotis, kuris gimė Florencijoje (manoma XVa. pabaigoje ir į Vilnių atvyko 1517m., tikriausiai iš Romos. Manoma, kad jis sukūrė didiko V.Goštauto (miręs 1539m.) antkapinį paminklą Vilniaus katedroje. Šiai architektų dirbtuvei priklausė ir Filypas da Fesole.1579m. įkurus Vilniaus jėzuitų akademiją jėzuitų vykdomas statybas ėmė kontroliuoti ir įtakoti ordino centras Romoje ir jėzuitų ordino provincijų vyriausieji architektai. Lietuvos provincijoje toks architektas buvo pirmojo jėzuitų generalinio architekto Giovani Tristano mokinys Giovani Maria Bernardoni (1541-1605) dirbęs čia nuo 1583m. Manoma, kad jis buvo geras projektuotojas, dažnai bendradarbiavęs su kitais vietiniais architektais. Kaip taisyklė LDK dirbę architektai jėzuitai nebuvo labai reiklūs ir jų projektuotos bažnyčios ir kolegijos statytos vietinių amatininkų rankomis. Šie statiniai nebuvo tokių tobulų proporcijų kaip Vinjolos ar della Portos kūryba Romoje. Tačiau jėzuitų tarpe buvo daug patyrusių statybininkų ir architektų, kuriuos ordinas siųsdavo iš vieno statomo objekto į kitą prižiūrėti ir patarti juose dirbantiems vietiniams meistrams.Taip vietines statybos tradicijas papildydavo naujos stilistinės tendencijos. Vilniaus universiteto reikšmingiausio Šiaurės Europoje jėzuitų ideologijos centro statyba, turėjo būti Romos generalinio architekto dėmesio centre

Jėzuitų aktyvumą LDK teritorijoje rodo ir tai, kad čia anksčiau negu kitose Europos šalyse buvo pritaikyti kompoziciniai II Džezų bažnyčios principai. Praėjus penkiems metams po šios bažnyčios Romoje pastatymo jėzuitų architektas Giovani Marija Bernardoni (1540 -1605) 1589 atkartojo juos Nesvyžiuje. To meto LDK architektūros fone tai buvo avangardiniai iš Romos atėję vidaus erdvės organizavimo bei fasado, kaip atskiros kompozicinės užduoties, sprendimo principai.

Vilniuje baroko įsitvirtinimo laikotarpis iki XVIIa. vidurio istorikų charakterizuojamas, kaip tolimesnis Lietuvos kultūros kilimo metas, kupinas kūrybinės įtampos, ambicijų ir potraukio naujovėms. XVIIa pirmoji pusė buvo kaip niekad palanki Lietuvos didžiosios kunigaikštystės, bei jos sostinės Vilniaus ekonominiam klestėjimui. 1618-1648m. Europoje vyko Trisdešimties metų karas, kurio metu siautėjo badas ir maro epidemijos. Lietuvos magnatai eksportavo grūdus iš derlingų tuometinių Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės teritorijų (Baltarusija ir Ukraina) į kariaujančias Europos šalis, o į Vilnių geru užmokesčiu viliojo gabius architektus ir amatininkus. Manoma, kad Vilniuje XVIIa. pradžioje yra dirbęs Romos ankstyvojo baroko Madernos rato architektas Matteo Castello, kuris atvykęs rado jau įtvirtintą baroką Žygimanto III Vazos dvare. Nors Vazų dinastijos valdymo laikais ir toliau iš Italijos buvo kviečiami skulptoriai, architektai, muzikantai ir kitų sričių menininkai. Toks buvo iš Conatantinus Tencalla statęs Šv. Kazimiero koplyčią prie Vilniaus katedros. Koplyčios altorių 1686 1688m. sukūrė italų skulptorius Pietro Perti. Koplyčios šonines sienas ir šiandien puošia kito italų dailininko Michael Archangelo Palioni 1692m. sukurtos freskos “Šv. Kazimiero karsto atidengimas” ir “Stebuklas prie šv. Kazimiero karsto”. Conatantinus Tencalla yra ir Šv. Teresės bažnyčios, vienos pirmųjų barokinių bažnyčių Vilniuje autoriumi.

Kontrreformacijos laikotarpiu į katalikybę grįžtantys Vilniaus didikai ir miestiečiai statė labai daug. Romos pavyzdžiu pradedamos rengti iškilmingos bažnytinės procesijos, gatvėse ir aikštėse statomi triumfo vartai ir altoriai, dekoruoti simboliais, alegorijomis, sentencijomis. Laikui bėgant tokie “itališki renginiai” tapo Vilniaus miesto bendruomenės neatskiriama kultūrinių tradicijų dalimi.

XVIIa. antrosios pusės Lietuvos baroko architektūra papildė netik Romos ir Milano mokyklų atstovai bet ir Perčių di Mudžų, Galių di Rovių ir kitų dinastijų stiuko meistrai iš italų Šveicarijos Tičino vietovių tarp Lugano ir Komo ežerų, todėl literatūroje dažnai yra vadinami komaskais. Į Lietuvą jie atvyko per Bohemiją ir Bavariją. Šie meistrai sukūrė įspūdingus Petro ir Povilo, Trinitorių bažnyčių interjerus ir jau minėtą ŠV. Kazimiero koplyčios altorių, o taip pat dekoravo Pažaislio kamaldulių vienuolyno ansamblį Kaune. Šį vieną žymiausių Lietuvos baroko paminklų kūrė visa eilė talentingų italų menininkų. Pažaislio bažnyčia 1667 - 1674 - pastatyta pagal architekto Džambatisto Fredianioprojektą. Sliuko lipdinius atliko Džovanis Merlis, Freskas 1674 – 1684m. tapė Arkangelas Palonis, o užbaigė J. Rosis. Po 1674m. bažnyčios statyboms vadovavoKarlas ir Pjetras Putiniai.

Panaikinus jėzuitų ordiną kultūriniai ryšiai su Italija nenutrūko. Romoje studijavo žymiausi Lietuvos klasicizmo stiliaus kūrėjai, 1763 1784m. tapytojas Pranciškus Smuglevičius (nuo 1765 m. Šv. Luko akademijoje) ir 1776 1777m. architektas Laurynas Gucevičius.

1784.m. Vilniaus vyskupas I. Masalskis pasikvietė iš Romos garsų italų skulptorių Tommas Righi (1727 – 1802). Kuris buvo pripažintas Šv. Luko dailės akademijoje narys. Vakariniame katedros fasade skulptorius įkomponavo šešiose nišose įkomponavo dvigubo dydžio keturių evangelistų figūros, o iš šonų Abraomo ir Mozės skulptūros, virš nišų fasadą ir katedros frontoną skulptorius papuošė goreljefinėmis kompozicijomis biblijinėmis temomis ir nulipdė visas frizo metopas. Skulptorius dirbo Vilniuje daugiau kaip še šerius metus.T. Righio skulptūros yra paskutinės baroko apraiškos Vilniuje.

Pirmos neoklasicizmo stiliaus apraiškos Vilniuje taip pat susijusios su Italija Iš Romos pasikviestas jaunas italų architektas Karlo Spampani 1773m. vakarinėje Vilniaus universiteto Astronominės observatorijos Baltosios salės sienoje sukūrė dorėninio stiliaus portalą su skulptūromis.

1795m. Lietuvai praradus valstybingumą ir tapus Rusijos imperijos Šiaurine provincija, kultūriniai ryčiai su katalikiškąja Italija susilpnėjo.

Audronė Kasperavičienė

Vilniaus Pilių Direkcija