Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai ištisus šimtmečius buvo LDK politinio gyvenimo centras, tačiau drauge tai buvo ir labai svarbus meninės kultūros židinys. Šioje institucijoje dažnai viešėjo daugelis LDK didikų. Čia buvo ugdomas jų meninis skonis, čia jie turėjo daug progų susipažinti su Vakarų Europos muzikinio gyvenimo naujovėmis bei repertuaru.

Į rūmų kapelą buvo priimami ir vietiniai ir iš svetur atvykdavę muzikai. Geriausi kapelos nariai mokė jaunuolius savo amato paslapčių, o pastarieji papildydavo atlikėjų gretas.

Nuo XVI a. ypatingai sustiprėjus kultūriniams ryšiams su Italija į Lietuvą buvo buvo kviečiami italų menininkai kurie perteikė Renesanso bei baroko muzikinės kultūros naujoves. Lietuvos didikus Italijos menas žavėjo ne tik todėl, kad jis greitai plito po visą senąjį žemyną. Mat, tuo metu buvo labai gaji lietuvių kilmės iš romėnų teorija ir tai galėjo paskatinti ne vieną Lietuvos didiką aplankyti tariamą protėvių žemę, domėtis tolimos šalies menais bei muzika.

Daugel Lietuvos didikų su italų muzika bei atlikėjais turėjo progų susipažinti kada Lenkijos Lietuvos valdovas Žygimantas Senasis vedė Italijos kunigaikštytę Boną Sforcą.

1518 m. į vestuvių iškilmes Bonos Sforcos palydoje atvyko garsios muzikų dinastijos atstovas, žymus vargonininkas, kilęs iš Veronos, Alesandro Pesenti (Pesenti, de Pesenti, Pesentius) (?-1576) 1. Į karališkąjį dvarą jis buvo pakviestas kaip “musicus et organista Sacrae Reginalis Maiestatis”. Turbūt ne be Lietuvos didikų pritarimo ir noro, A. Pesenti atvyko dirbti į Vilnių. Čia, šis pirmasis garsus italų muzikas, dirbęs Lietuvoje, tarnavo Katedros, kuri buvo ir valdovų maldos namai, kanaunininku bei vargonininku.

Jam, garsiam muzikui bei iškiliam dvasininkui, buvo nukaldintas medalis (autorius Gian Jacopo (Giangiacomo) Caraglio), liudijantis išskirtinius šio muziko nuopelnus. Medalio averse – A. Pesenti bareljefas bei įrašas “Alexander Pesentius Veronensis, canonocus Vilnensis etc. “ o reverse – klavišiniai ir pučiamieji muzikos instrumentai bei įrašas “Virtute duce, comite fortuna”2.

Sakralinė muzika buvo iškili Valdovų rūmų ceremonialo dalis. Ji skambėjo iškilmingomis LDK valdovų gyvenimo valandomis. A. Pesenti, neabejotinai sekė tomis muzikinio gyvenimo tradicijomis kurias atsivežė iš saulėtosios tėvynės, vargonavo Italijoje skambėjusį repertuarą.

B. Sforca ne kartą rašė rekomendacinius laiškus ir teikė kitokią paramą Lietuvos didikams, keliaujantiems į Italiją. Karalienės dvaro muzikas, italas Alvise de Pizino (Picino) kilęs iš Venecijos, 1529 m. lydėjo Lietuvos didiką (pastarojo pavardė nenustatyta) kelionėje į Veneciją ir Romą 3.

Viešėdami Italijoje Lietuvos didikai ne tik domėjosi šios šalies muzikiniu gyvenimu, bet ir bendravo su žymiais muzikais. Pastarieji yra dedikavę solidžius savo kūrybos rinkinius Lietuvos didikams. Šių unikalių leidinių fragmentai, bei atskirų balsų partijos šiandieną yra saugomos Bolinijos, Paduvos, Romos, Florencijos, Veronos, Miuncheno, Berlyno, Gdnsko, Londono bibliotekose 4 .

Vilniaus Žemutinėje pilyje kultūrinis gyvenimas ypatingai suaktyvėjo XVI a. viduryje, kada Žygimantas Augustas į savo dvarą priėmė daug naujų muzikų. Tarp jų buvo ir Europoje pagarsėjęs vengrų kilmės liutnininkas, atvykęs iš Romos, Valentinas Bakfarkas. Viena iš kelių muzikų grupių buvo pavadinta “Musici Itali”. Jos pavadinimas nurodė ne tiek atlikėjų kilmę, kiek jų atliekamą itališką repertuarą ir muzikantų virtuoziškumą.

Išliko įdomi žinia apie tai, kad Vilniaus Žemutinėje pilyje 1551 m. muzikavo kunigaikščio Mikalojaus Radvilos Juodojo atlikėjai tarp kurių buvo ir itlų smuikininkai 5. Tai buvo pirmasis šio instrumento paminėjimas ne tik Lietuvoje ar Lenkijoje, bet ir aplinkiniuose kraštuose.

Nors XVII a. Vilnius Žemutinėje pilyje valdovai pastoviai negyveno, tačiau jų dvaro atvykimai į LDK sostinę dažnai tapdavo visai valstybei svarbiais muzikinio gyvenimo įvykiais. Abiejų tautų respublikos valdovo, melomano Vladislovo Vazos kapela, kurią sudarė iš Italijos pakviesti puikūs muzikai, muzikavo ne tik Vilniuje, bet ir kituose Lietuvos miestuose, dalyvavo įvairiose iškilmėse. Vilniuje jie pastatė tris dramma per musica veikalus. Amžiaus pradžioje Italijoje gimęs šis ryškiausias baroko epochos žanras – opera, Lietuvą pasiekė neįtikėtinai greitai. Mat už Italijos ribų dramma per musica spektakliai prieš tai buvo parodyti tik Prahoje (1627), Varšuvoje (1628), ir Vienoje (1633), o po to, 1636 m. Vilniuje. Čia buvo atlikta “ Il ratto d’Elena”, 1644 m. “Andromeda” ir 1648 m. “Circe delusa”. Kapelai tuo metu vadovavo garsus kompozitorius ir teoretikas Marco Scacchi o operų libretus sukūrė karaliaus sekretorius, italas Virgillio Puccitelli.

Iširus Vazų karališkajai kapelai didelė dalis muzikų grįžo į tėvynę, kiti pasklido po didikų dvarus ir jų globojamas konfesines institucijas. Jų profesinis meistriškumas, atliekamo repertuaro sklaida buvo reikšminga tolesnei krašto muzikinės kultūros plėtotei.

Jūratė Trilupaitienė

1. Polski słownik biograficzny, tom XXV/4, zeszyt 107, Warszawa, 1980, p. 652.

2. J. Kurczewski, Kościól zamkowy czyli katedra Wileńska, t. 2, cz. 2, 1910, p.6

3. D. Quirini-Popławska, Działalność Włochów w Polsce w I polowie XVI wieku na dworze Królewskim, w dyplomacji i hierarhii kośirlnej, Wrocław I ii, 1973, p.12.

4. M. Perz, Ze studiów w bibliotekach archiwach Wloskich, Muzyka, 1970, nr. 2; E. Vogel, Bibliothek der Gedruckten Weltlickten Vocalmusik Italiens. Aus den Jahren 1500-1700. Band II. Hildescheim-New-York, 1972.

5. Lenkijos centrinis senųjų aktų archyvas (AGAD) RK 162a (1549-1551), k. 51v.