Nuo pat pirmojo, 1636 metais Vilniuje parodyto operos spektaklio (Virgillio Puccitelli drama musicale „Il rato di Helena“), lietuvių teatrą susiejo glaudūs ryšiai su italų opera. Didžiąją jo repertuaro dalį (apie 70-80%) nuolat sudarė populiariausios G.Rossini („Il barbiere di Seviglia“). G.Danizetti („Lucia di Lammermoor“, „Don Pasquale“, „L‘elisir d‘amore“), V.Bellini („Norma“), G.Puccini („Tosca“, „Madame Butterfly“, „Turandot“, „La Boheme“), R.Leoncavallo, U.Giordano, P.Mascagni operos (pastatyta ir retai pasaulyje rodomų italų operų, kaip G.Rossini „Tancredi“, 1999). Išskirtinę vietą teatre užėmė G.Verdi kūryba. Operos „La Traviata“ premjera 1920 metais buvo atidarytas profesinis lietuvių operos teatras, ir per visą XX amžių „La Traviata“ rodyta kiekvieną Naujųjų Metų sutikimo vakarą. Teatro menininkai G.Verdi kūriniams skyrė ypatingą dėmesį, todėl gausios jų premjeros dažnai tapdavo ir meniškiausiais, teatro istorijoje iškiliausiais pastatymais. Tarp tokių minėtini „Rigoletto“ su Antanu Sodeika; „Otello“, kuriame pagrindinį vaidmenį sukūrė Kipras Petrauskas, Virgilijus Noreika; „Don Carlos“ su unikalia dailininko Liudo Truikio scenografija; „Aida“, parodyta S.Daukanto aikštėje, prie Prezidentūros rūmų; „Ledi Mackbet“, „Nabucco“ pastatymai, taip pat ne kartą iškilmingomis progomis atliktas G.Verdi „Requiem“.

Itališkos operos persvara tradiciškai ženklina ir po karo Chicagoje įsisteigusios Lithuanian Opera Company repertuarą: pastatyta G.Verdi „Rigoletto“, „La Traviata“, „Il Trovatore“, „La forza del destino“, „Aida“, A.Ponchielli „I Lithuani“, G.Donizetti „L‘elisir d‘amore“, V.Bellini „Norma“, P.Mascagni „Cavalleria rusticana“, R.Leoncavallo „I Pagliacci“, G.Rossini „Wilhelm Tell“, kiti italų kompozitorių operinės literatūros šedevrai.

Dominuodama teatruose italų opera formavo ir visuomenės skonį bei darė įtaką tautinės operos kūrybai. XX amžiaus lietuvių operoms būdinga plastiška, aiškiai apibrėžta, užbaigta melodijos struktūra, jų vokalinio stiliaus pagrindas – dainingumas.

Platesniam visuomenės susipažinimui su italų muzika 1935 ir 1939 metais Lietuvoje buvo surengtos italų muzikos savaitės. Jų metu skambėjo italų kompozitorių simfoniniai, kameriniai veikalai, parodyta E.Wolf-Ferrari operos „I quattro rusteghi“ premjera. 1992 metais Vilniuje įvyko specialiai operos žanrui skirta „Italų operos savaitė“. Jos programoje – G.Verdi operų „Nabucco“, „Rigoletto“, „Don Carlos“ spektakliai, jaunų daininkų konkursas, mokslinė konferencija, kurioje nagrinėta italų ir lietuvių tautinių operos teatrų ryšiai, italų vokalo pedagogikos įtaka lietuvių dainavimo mokyklai.

XX amžiaus viduryje lietuviams, pabėgusiems iš sovietų užimtos Lietuvos į Vakarus, Italija tapo vienu iš edukacijos židinių. Jauni kunigai, šalia teologijos studijų, galėjo įgyti ir muzikinį išsilavinimą. Antai, kunigas Kazimieras Senkus Romos Pontificio Instituto di Musica Sacra studijavo grigališkąjį choralą bei kompoziciją ir gavo magistro laipsnį už diplominį darbą apie lietuvių liaudies giedojimą; jis parašė mišių, giesmių, dainų. O pas italų vokalo pedagogą Maria Cascioli pasimokęs tenoras Stasys Baras pagarsėjo tarp JAV lietuvių kaip ryškiausias itališkojo bel canto atstovas.

Italų įtaka Lietuvos muzikinei kultūrai bene optimaliausiai atsiskleidžia vertinant ją vokalo pedagogikos bei dainavimo meno aspektais. Akivaizdu, jog lietuvių dainavimo pedagogikos mokykla susikūrė ant senų italų mokyklos pagrindų. Juos įdiegė ir išpuoselėjo du pedagogai: garsi operos primadona Vlada Grigaitienė, kuri mokėsi pas P.Viardot mokinę M.Ireckają, ir Romos Muzikos akademijos auklėtinis Oreste Marini. Juodu parengė daugumą pirmųjų operos solistų, vėliau pratęsusių ir itališkąją vokalo pedagogikos tradiciją. Be to, nemažai dainininkų studijavo Italijoje: Romos Santa Cecilia akademijoje pas Edvige Ghibaudo (Antanina Dambrauskaitė, Elžbieta Kardelienė, Veronika Podėnaitė, Emilija Mickūnaitė, Antanas Sprindys), Milane pas Mario Sammarco (Vincė Jonuškaitė-Zaunienė, St.Sodeika, Juzė Augaitytė). Vasaros metu operos teatro solistai vykdavo į Italiją parengti ar patobulinti savo naujas operines partijas. Sektinų pavyzdžių suteikdavo italų solistų gastrolės Lietuvoje (įsimintinos nevienkartinės Tatjanos Menotti gastrolės).

Nepalankiai susiklosčius istorinėms aplinkybėms, ryšiai su Italija nutrūko kone trims dešimtmečiams. Juos leidus atgaivinti, Vilniaus operoje pasirodė italų dainininkai Virginia Dzeani ir Rossi-Lemeni, o Milano La Scala teatre stažavo Virgilijus Noreika, Vaclovas Daunoras, Giedrė Kaukaitė, Irena Milkevičiūtė, Aušra Stasiūnaitė. Jie įsigijo vertingų profesinių žinių, kurias vėliau perteikė ir tebeteikia gausiems savo mokiniams.

Iš pastarojo dešimtmečio Italijos-Lietuvos muzikinių ryšių išskirtinos dirigento Riccardo Mutti iniciatyvos. Jam diriguojant La Scala teatro spektakliuose (R.Wagner „Die Walkure“, „Das Reingold“, G.Verdi „Il Trovatore“, Requiem, Ch.W.Gluck „Armida“) dainavo ypatingu balso grožiu pasaulyje pagarsėjusi lietuvaitė Violeta Urmana, o paties R.Mutti gastrolės su La Scala orkestru Vilniuje sukėlė didžiulį susižavėjimą profesine kokybe.

Atsakymus į klausimą, ko netektų Lietuvos muzikinė kultūra be ryšio su Italija, galima būtų gerokai plėsti bei gilinti. Tačiau ir iš šios lakoniškos apžvalgos matyti, jog Lietuvos operos teatras sunkiai įsivaizduojamas be italų operos, o dainininkai – be italų mokyklos; italams tenka ir pradininko, ir mokytojo vaidmuo.

Jūratė Vyliūtė

1. Pirmojo „Traviatos“ spektaklio 1920 m. (Kipras Petrauskas ir A.Galaunienė).

2. V.Noreika - Otello.

3. „Don Carlos“ dekoracijų eskizas

4. I.Milkevičiūtė - Norma.

5. „Italų operos savaitė“, 1992.

6. V.Grigaitienė.

7. R.Mutti Lietuvoje, 2004.